Dvaro istorija

1887-1923 m. pirmasis dvaro savininkas – Dovydas Frenkelis

Daukšiagirės dvaras Prienų r. pastatytas XIX a. II pusėje. Istorizmo stiliaus rūmų statybų 1887 m. ėmėsi trys broliai žydai Frenkeliai: Sijus, Meinoras ir Dovydas. Kai kuriuose dokumentuose teigiama, kad vyriausiasis brolis Sijus Frenkelis valdė Pagirmuonio dvarą, vidurinis Meironas – Aštuonėlius ir Naujadvarį, o jauniausias Dovydas (Davidkė) – Daukšiagirę.
XIX a. dvarą supo sodai, gėlynai, parkas, vandens telkiniai. Net 80 a teritoriją sudarančius vandens telkinius jungė kanalai. Kad dvaras duotų pelno, netoliese Daukšiagirės dvaro broliai žydai įsteigė spirito varyklą. Faktas, kad spirito varykla priklausė broliams Frenkeliams, užfiksuotas Kauno ir Suvalkų akcizų valdybos fondo bylose.

Iš Daukšiagirės kaimo gyventojos Onos (g.1903 m.), dirbusios dvare virėja, pasakojimo:
Daukšiagirės dvarą valdė trys broliai Frenkeliai, žydai. Visi trys stambūs vyrai buvo. Vasarai jie išvažiuodavo į Ameriką, visą rūpestį palikdavo mano tėtei. Sugrįžę dovanų duodavo, buvo labai patenkinti, kad rasdavo viską sutvarkyta, kumečiams ordinarijos atiduotos. Kumečiai valgė ir gyveno kas sau, gaudavo grūdų ordinarijas, laikydavo po karvę, avį, bulių, linų pasėdavo, kiaulių laikydavo kiek kas kas gali.”

1923 – 1926 m. antrasis dvaro savininkas – Jonas – Ksaveras Sasnauskas

1923 m. dvarą su 264 ha žemės ir spirito varyklą nusipirko inžinierius Jonas – Ksaveras Sasnauskas – jį vietiniai Sasnovskiu vadino.

Nuotraukoje matoma išlikusi autentiška dvaro palėpės siena, pastatyta fachverko metodu

1925 m. Žemės reformos departamento nutarimu Daukšiagirės dvaro žemės pradėtos parceliuoti. Dvaro žemė išdalinta 38 valstiečiams. Iki reformos dvaro žemes nuomojo dar apie 27 valstiečių šeimos. Savininkui buvo palikta 80 ha žemės norma, dvaro pastatai ir spirito varykla. Pagal Žemės reformos matininkų surašymą 1925 m. dvarvietėje buvo 6 mūriniai ir 13 medinių pastatų.

Tačiau, kad ir koks geraširdis kumečiams buvo J. K. Sasnauskas, kaimo žmonės žinojo, kad jis turėjo nemažai įsiskolinimų. Todėl dvarą su priklausančiomis žemėmis 1926 m. perleido naujiems šeimininkams Chodakovskiams, nes už 10’000 litų skolą dvarą J. K. Sasnauskas buvo įkeitęs pulkininko Romano Chodakovskio naudai.

Dvaro darbininkai J. K. Sasnauskui negailėjo gerų žodžių. Antai senojo kaimo gyventojo Juozo Kazlausko XX a. pab. užrašytuose prisiminimuose sakoma: „Tėvas gavo žemės, reikėjo dirbti. Gavo kaip senas dvaro darbininkas. Komisija jam skyrė 2 ha, bet aš pats girdėjau, kaip ponas Sasnauskas sakė: Kazlauskui reikia duoti pilną normą, nes ant 2 ha su tokia didele šeima nepramis. Jei ne, tai dar virvę duokit pasikart. Tada tėvui skyrė 8 ha.”

1926 – 1928 m. trečiasis dvaro savininkas – pulkininkas Romanas Chodakauskas (Antano Smetonos svainis)

1926 m. antrasis dvaro savininkas J. K. Sasnauskas dėl turėtų didelių įsiskolinimų buvo priverstas dvarą perleisti, nes turtas buvo įkeistas 10’000 litų sumai. Naujuoju savininku tapo Lietuvos kariuomenės pulkininkas Romanas Chodakauskas (Chodakovskis) (1883 – 1932). Jis buvo prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos Chodakauskaitės vyresnysis brolis.
Romano ir Sofijos tėvai Antanas ir Marija Joana Chodakauskai buvo pirmos eilės pusbrolis ir pusseserė, o leidimą susituokti jiems davė popiežius. Nors dvaruose tuo metu vyravo lenkų kultūra, Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais, visa širdimi pritarė lietuvių sąjūdžiui, bendravo su lietuvių tautinio atgimimo veikėjais, gana artimai bičiuliavosi su kalbininku Jonu Jablonskiu.

Nuotraukoje - Romanas Chodakauskas sėdi palinkęs prie savo darbo stalo.
Romanas Chodakauskas

Romanas Chodakauskas 1918 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovu Ukrainoje ir Rumunijoje. Prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės kovoms, 1919 m. vasarį buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas Krašto apsaugos ministerijos štabo karininku ypatingiems reikalams. Nurimus karo veiksmams, 1921 m. tapo valstybės gynėjo padėjėju Kariuomenės teisme, o nuo 1923 m. – nuolatiniu Kariuomenės teismo nariu. 1926 m. spalį, užsitarnavęs pulkininko laipsnį, Romanas Chodakauskas buvo paleistas į atsargą ir gyveno Kaune, tačiau ramiu gyvenimo neteko ilgai pasidžiaugti, nes 1932 m., sulaukęs vos 48 metų amžiaus, staiga mirė nuo širdies infarkto Kaune, savo namuose.

Senųjų Daukšiagirės gyventojų liudijimuose užrašyta kaip kunigas Štrimas J. K. Sasnauską gyrė, o apie Chodakovskį sakęs “tas gatavas skūrų nulupti”.

Tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikais per Joninių šventes Daukšiagirės dvare svečiuodavosi iš Kauno atvykę Respublikos prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija ir ministrais. Istoriniuose šaltiniuose minima, jog dvare svečiuodavosi ir daug kitų svarbių valdininkų – čia atvykdavo generolai Stasys Raštikis, Silvestras Žukauskas.
Sofija Chodakauskaitė – Smetonienė atvykdavo pasisvečiuoti pas savo brolį į dvarą, o vietiniai gyventojai su nuostaba stebėdavo, kai po Daukšiagirę vaikštinėdavo pirmoji šalies dama su dukra.

1928 m. ketvirtoji dvaro savininkė – Kazė Kudirkienė

Apie 1928 m. Daukšiagirės dvaras buvo parduodamas aukcione. Jame dėl dvaro įsigijimo varžėsi du pirkėjai: Kazė Kudirkienė ir tuometis Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis. Abu pirkėjai labai norėjo šio dvaro, tačiau jį nupirko Kazė Kudirkienė (Chodakovskio žodžiais tariant “apiplyšusi mergaitė”).

Nuotraukoje viduryje - Kazė Kudirkienė, dešinėje - jos dukra, būsima Jono Norkaičio nuotaka. Abi apsirengę ilgomis sukniomis, su skrybėlėmis
Viduryje – Kazė Kudirkienė, dešinėje – jos dukra, būsima Jono Norkaičio nuotaka

Aukštas laikinosios sostinės valdininkas Jonas Norkaitis pasitikėjimo savimi nestokojo ir juokėsi, kad “murzė boba dvaro nenupirks”, tačiau liko it musę kandęs.

Nepaisant to, aukštas pareigas ėjęs jaunas ambicingas valstybės tarnautojas Jonas Norkaitis rankų nenuleido. Pasirodo, rungdamasis dėl dvaro jau buvo įsižiūrėjęs naujos dvaro savininkės dukrą. Tad jis nepamiršo ne tik gražaus dvaro, bet ir čia matytos K. Kudirkienės dukros. Į Daukšiagirę Norkaitis ryžosi atvykti su dar rimtesniais ketinimais – piršlybomis. Merginai sutikus, kaip kraitis jaunai šeimai atiteko ir dvaras Taip J. Norkaitis vienu šūviu nušovė du zuikius – gavo ir puikų dvarą, ir gražią žmoną.

Kazė Kudirkienė toliau liko gyventi su nauja Norkaičių šeima ir, galima sakyti, buvo tikroji dvaro šeimininkė. Dvaro pavaldiniai ją Mamute vadindavo. Ji buvo labai griežta ir reikli dvarininkė – tuoj visi pavaldiniai pasitempdavo, kai matydavo ją ateinant.

Iš Daukšiagirės kaimo gyventojos Onos (g.1903 m.), dirbusios dvare virėja, pasakojimo: “Apie metus aš dirbau Daukšiagirėj virėja. Virėja dirbti nelengva. Keliamės 3:30 val., gulamės po vakarienės apsitvarkę apie 24 val. Gyvenom kambary trys merginos, man buvo apie 20 metų. Skalbdavome, kai susirenka daug, trys balėjos skalbinių. Dirbdavome visos ir dar pakviesdavo moterų į talką. Prisvirdavom krakmolo, lazurkos. Skalauti važiuodavom į Nemuną, duodavo spirito rankom trinti, išgerdavom kokį gurkšnį”.

1928 – 1940 m. penktasis dvaro savininkas – Jonas Norkaitis

1928 m. tuometis Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis pasipiršo Kazės Kudirkienės dukrai ir kaip vestuvių kraitis jam atiteko Daukšiagirės dvaras su spirito varykla. Norkaičiai dvarą valdė iki 1940 m.

Nuotraukoje Jonas Norkaitis sėdi savo darbo kabinete
Jonas Norkaitis

Valdant J. Norkaičiui, Daukšiagirės dvaras klestėjo: buvo pastatyti dideli tvartai, daržinė, veikė spirito varykla, šalia iškilo svirnas, kalvė, kiek toliau – kumetynas. Dvarui tuo metu priklausė 100 ha žemės. Darbams buvo nupirktos naujausios ūkio mašinos. Įdomu tai, kad spirito varykloje veikė horizontalinis garo katilas, kurį prižiūrėjo ir tvarkė estas Vilhelmas Karpas. Garo katilas periodiškai buvo tikrinamas.
Naują šeimininką – aukštą Kauno valdininką J. Norkaitį – mėgo ir dvaro kumečiai. Vieni žavėjosi jo mokėjimu ūkininkauti, kiti buvo dėkingi už dosnumą. Žmonių atmintyje išliko kaip žirgų mylėtojas, aistringas ūkininkas, dosnus ponas. Vos atvykęs į dvarą šeimininkas imdavo kumečius mokyti, kad dvaras turi būti vadinamas „pavyzdiniu ūkiu“. Dažnai apdovanodavo savo kumečius, tarnus už gerą darbą. Jo žmona – maloni ponia, domėjosi lietuvių kalba, buvo prof. Jono Jablonskio studentė, turėjo ir teisininkės išsilavinimą. Inteligentė moteris savo dvare su meile rūpinosi sodu, gėlynais, mokėjo skiepyti rožes, vaismedžius.

Nuotraukoje Jonas Norkaitis dvare lošia kortomis su svečiais. Kambaryje prie stalo sėdi trys vyrai ir viena moteris, visi rankose laiko kortas.
Jonas Norkaitis (kairėje) dvare lošia kortomis su svečiais

Dvarininkas į savo valdas kviesdavosi svarbias pareigas einančius svečius. Atvykėliams J. Norkaitis negailėdavo įmantriausių valgių ir gėrimų. Šeimininko pamaloninti svečiai skolingi nelikdavo. Ūkis „už pavyzdingumą“ vis buvo skatinamas valstybės iždo premijomis.

Nuotraukoje - Sofija Smetonienė, pasipuošusi tamsia suknele ir ilgais karoliais.
Sofija Smetonienė

Tarpukario Lietuvos laikais dvare vykdavo kortų lošimo vakarai. Vienas jų matomas šioje istorinėje nuotraukoje, kur dvaro savininkas tuometis Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis lošia kortomis dvare.

Kaip žinoma, Daukšiagirės dvare lankydavosi ir prezidentienė Sofija Smetonienė, o juk ji be galo mėgo lošti kortomis ir jai puikiai sekėsi. Tuo laikotarpiu, prieš 100 metų, kortų žaidimai buvo labai populiarūs, laikomi įprasta laisvalaikio praleidimo forma. Juk sėdėjimas už kortų stalo – ne tik pats žaidimas, bet ir bendravimas, azartas, įvairių interesų aptarimas. Tad labai tikėtina, jog Daukšiagirės dvare prie Jono Norkaičio kortų stalelio buvo galima išvysti ir šią garbią damą – Sofiją Smetonienę.

Tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikais per Joninių šventes Daukšiagirės dvare svečiuodavosi iš Kauno atvykę Respublikos prezidentas Antanas Smetona su žmona ir ministrais. Istoriniuose šaltiniuose minima, jog dvare svečiuodavosi ir daug kitų svarbių valdininkų – čia atvykdavo generolai Stasys Raštikis, Silvestras Žukauskas.

Iš Daukšiagirės kaimo gyventojos Onos (g.1903 m.), dirbusios dvare virėja, pasakojimo:
“Norkaitienė dirbo Kaune advokate, o Norkaitis – vyriausybėje. Norkaitis dažnai parvažiuodavo ir dirbdavo kartu su kumečiais. Šventėms reikėdavo geriau paruošti maisto, šakotį iškepti. Balių paruošdavom, kai atvažiuodavo svečių, Smetona su Zose ir ministrų kokių. Joninėms visada atvykdavo prezidentienė Zosė”.

Nuotraukoje - prie Lietuvos oro linijų lėktuvo Percival Q 6 stovi vyriausybinė delegacija, 1939 m. spalio 7 d. skrendanti į Maskvą pasirašyti Lietuvos–TSRS savitarpio pagalbos sutartį. Iš kairės: Jonas Norkaitis, Stasys Raštikis, Juozas Urbšys ir Kazys Bizauskas.
Prie Lietuvos oro linijų lėktuvo Percival Q 6 stovi vyriausybinė delegacija, 1939 m. spalio 7 d. skrendanti į Maskvą pasirašyti Lietuvos–TSRS savitarpio pagalbos sutartį. Iš kairės: Jonas Norkaitis, Stasys Raštikis, Juozas Urbšys ir Kazys Bizauskas.

1935 m. Jonas Norkaitis iš Finansų ministerijos buvo perkeltas į Užsienio reikalų ministeriją. Tuo pat metu jis vadovavo ir AB „Lietuvos Cukrus“ steigimui. Nuo 1936 m. J. Norkaitis daugybę kartų vadovavo Lietuvos delegacijoms ekonominėse derybose su kitomis valstybėmis. Neabejotinai lemtingiausios derybos jo diplomatinėje karjeroje įvyko 1939-10-07, kai Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, išvyko į Maskvą pasirašyta vadinamosios Savitarpio pagalbos sutarties dėl Vilniaus atgavimo.

1940 m. šalį okupavus sovietams, J. Norkaitis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Bet vėliau, 1942 m. vokiečiams išvijus rusus, jis sugrįžo. Tiesa, dvaro neatgavo, vokiečiai jį paskyrė samdomu valdytoju, tad anksčiau buvęs savininkas, tapo samdiniu. Jis buvo paskutinis Daukšiagirės dvaro savininkas iki Lietuva prarado nepriklausomybę. 1944-ųjų vasara J. Norkaičiui Daukšiagirės dvare tapo paskutinė. Lietuvą okupavus sovietams, jis su šeima visam laikui pasitraukė į Vokietiją. J. Norkaitis mirė Vokietijoje 1983 m., sulaukęs 92 metų.

1940 – 2002 m. dvaras nacionalizuotas sovietų valdžios

Tarybiniais laikais dvaras buvo nacionalizuotas. Po karo iš šalia esančio Pakuonio miestelio mažai kas liko – viską pasiglemžė karo mūšių liepsnos. 1944-ųjų rudenį vaikai mokslo metus pradėjo Daukšiagirės dvaro rūmuose, nes šie buvo labai gerame stovyje.

1944-1948 m. dvaro rūmuose veikė Pakuonio progimnazija. Čia dirbusi mokytoja Antanina Bakštytė prisimena:
“Mokykla buvo iškelta į Daukšiagirės dvaro rūmus. Aš tada labai jauna buvau. Darbas mokykloje buvo sunkus, patalpose šalta. Turintys galimybę vaikai atsinešdavo po vieną kitą pagalį, kad visi sudėję geriau prikurtų pečių. Kai valsčiaus valdžia skirdavo malkų, tai važiuodavo vyriausi mokiniai, tėvai ir mokytojai vyrai į mišką medžių kirsti. Kai parveždavo didesnių rąstų, tai vėl šaukdavo talkas, pjaudavo, skaldydavo.
Rašyti pradžioje vaikams nebuvo ant ko. Naudodavom net senų laikraščių pakraščius, vyniojamojo popieriaus skiautes, visokių senų blankų lapus.
Mokykloje dažnai pritrūkdavo vandens. Tada, norėdami gerti, eidavo prašyti pas buvusio dvaro gyventojus, bet retai gaudavo, nes dvare po karo nebuvo likę nei vieno šulinio. Žmonės vandenį maistui ilgus metus nešdavo iš tolokai pievose trykštančio šaltinėlio.”

Nuotraukoje - Pakuonio progimnazijos mokiniai prie Daukšiagirės dvaro
Pakuonio progimnazijos mokiniai

Sovietmečiu dvaro žemėse ir teritorijoje buvo įkurtas tarybinis ūkis, vėliau tapęs Daukšiagirės sodininkystės tarybiniu ūkiu. Jis vis didėjo, nes buvo prijungiami gretimi kolūkiai. Centriniame pastate iki 1971 m. buvo administracinės patalpos, parkas tvarkomas, žydėjo gėlės. Tai išgelbėjo dvarą nuo visiško sunykimo. Vėliau čia apsigyvenę žmonės nejautė pareigos remontuoti, tvarkytis. Jie išsikėlė į naujus daugiaaukščius namus. Be priežiūros viskas pradėjo nykti. Buvo tokių žmonių, kurie piktybiškai siaubė pastatą.

 

Nuo 2002 m. šeštasis dvaro savininkas – Petras Ritas Ūselis

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuosavybės teisės į dvarą buvo sugrąžintos paskutiniųjų dvaro savininkų Norkaičių vienturčiui sūnui Jonui Norkaičiui. Prieš karą jis lankė „Aušros“ gimnaziją Kaune, buvo poetų Salomėjos Nėries ir Antano Miškinio auklėtinis. Šeimai pasitraukus į Vokietiją, jis visas jėgas skyrė mokslui – tapo filosofijos, ekonomikos ir istorijos mokslų daktaru. J. Norkaitis jaunesnysis daug energijos skyrė pasaulio lietuvių veiklos stiprinimui, aktyviai įsitraukė į ateitininkų darbą, rengdavo medžiagą spaudai, pranešimus jų suvažiavimams. Net 42 metus dirbo Vokietijos Vasario 16-osios lietuviškos gimnazijos kuratorijoje, buvo puikus istorijos žinovas. 2004 m. vasarą 50-ųjų Europos lietuviškų studijų metu J. Norkaitis Vytauto Didžiojo universitetui perdavė savo sukauptą didelę XVI a. pab.–XVIII a. Lietuvos teritorijos žemėlapių kolekciją. Šių žemėlapių aktualumą pripažino ir šalies istorikai.
Vis tik Jonas Norkaitis jaunesnysis dėl lėšų, reikalingų dvaro remontui, stygiaus nusprendė nepriimti jam priklausiusių dvaro nuosavybės teisių ir nutarė dvarą perleisti Prienų savivaldybei. J.Norkaitis norėjo, kad jo tėvo rūmuose ir dideliame parke vyktų visiems krašto žmonėms prieinami kultūriniai renginiai. Valstybė taip pat stokojo lėšų remontui ir dvarą nutarė parduoti.

Nuotraukoje - aukciono bilietas, kuriuo dvaras įsigytas aukcione 2002 m.
Aukciono bilietas, kuriuo dvaras įsigytas aukcione 2002 m.

2002-10-23 VĮ Valstybės turto fondas surengė aukcioną, kuriame dalyvavo du pirkėjai. Daukšiagirės dvarą įsigijo Kauno verslininkas Petras Ritas Ūselis.  2002-2003 m. dvaro rūmai ir parkas buvo restauruoti, siekiant kiek įmanoma atkurti buvusį rūmų išplanavimą ir autentiškas detales, išlaikant autentišką architektūrą, polichromiją ir puošybos elementus.

Paradinėje dvaro pusėje pagal išlikusius senuosius brėžinius buvo atkurtas skritulio formos aikštės akmeninis grindinys. Aikštės centre įkurdinta iš Anglijos dvaro atvežta skulptūra.

Nuotrauka - koliažas, sugretinta kaip dvaras atrodė 1944 m. ir 2019 m.

Dabartinį dvaro interjerą puošiantys baldai, paveikslai yra per eilę metų įsigyti Prancūzijoje vykstančiose senovinių daiktų mugėse, o taip pat Petro Rito Ūselio šeimos reliktai – senelių fotoportretai, prosenelės medinė spinta.

Nuo 2020 m. Daukšiagirės dvaras atvėrė savo erdves šventėms, renginiams.